Kaimo istorija
1775 m. dvarą, kuriam priklausė vienas šlėktos kiemas ir baudžiauninktį kiemų, valdė Pranciškus Pševlockis. 1811 m. reviziniuose sąrašuose Viduklės — Gylių dvaro savininku jau irašytas buvęs armijos vėliavininkas Vincentas Gedgaudas. 1951 m. dvarą paveldėjo Pranciškus Gedgaudas. Iš aplinkinių dvarininkų jis išsiskyrė savo universitetiniu išsimokslinimu, nes 1935-138 m. Dorpato (Tartu) universitete studijavo teisės ir filosofijos fakultetuose. Kažin ar visas žinias galėjo pritaikyti valdydamas dvarą, tačiau tai labai praplėtė jo akiratį, padarė vienu iš labiausiai apsišvietusių to meto Viduklės krašto žmonių. M. Davainis — Silvestraitis rašė, kad Pranciškus Gedgaudas prijautė lietuvių kultūriniam judėjimui, nors dar prieš pasirodant “Aušrai” sakė, kad geriau atsisakyti rusiško raidyno ir taip neprarasti galimybės turėti lietuvišką literatūrą. Tikriausiai šias abejones išsklaidė pasirodžiusi “Aušra”, kurios skaitytoju Mečislovo Davainio — Silvestraičio rūpesčiu tapo ir Gylių dvaro savininkas.
Pagal 1903 m. isigaliojusi testamentą Viduklės — Gylių dvarą paveldėj o Julius Anupras ir Aleksandras Prosperas Silvestravičiai.
Neilgai trukus dvaras pradėtas dalimis pardavinėti. 1910 m. Silvestravičiai už 11 000 rublių Vincentui Grubliauskui pardavė Viduklės — Gylių fermą (palivarką) — iš viso apie 118 dešimtinių žemės, buvusios dviejuose sklypuose. Be to, naujasis savininkas dar galėjo naudotis 84 dešimtinių bendromis su Gylių kaimu ganyklomis, Tačiau Silvestravičiai, parduodami žernę ir pastatus, sau pasiliko visą palivarke buvusį mišką, įsipareigodami jį iškirsti ir išvežti per trejus metus.
Nepaisant to, kad V. Grubliauskas negavo ypač vertingos Gylių dvaro dalies — miško, jis nenuleido ranktb pasirodė esąs apsukrus ūkininkas ir toliau gausino savo turtą 1914 m. j is prie įsigyto dvaro prijungė dar 49 dešimtinių sklypą.
1919 m., mirus V. Grubliauskui, dvarą paveldėjo jo žmona Elžbieta, sūnūs Juozas ir Julijonas. Mirdamas tėvas dvarą padalijo sūnums pusiau. Tačiau broliai dvarą faktiškai rėžiais galėjo pasidalyti tik po to, kai 1922 m. rudenį iš Rusijos grižo vyresnysis sūnus Julijonas.
Julijonas Grubliauskas, 1908 — 1910 m. būdamas matininku, aktyviai dalyvavo rusų Žemės bankui praskolintų dvarg parceliavime, stengdamasis, kad daugiau žemės gautų ne rusų “poselencai”, o vietiniai ūkininkai. Už per aktyvią veiklą dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą buvo išsiųstas į Rusijos gilumą (taip jis vėliau aiškino savo pasitraukimo iš Lietuvos aplinkybes). Rusijoje Julijonas prisidėjo organizuojant lietuvių bendruomenes Charkove, Žitomire. Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, dalyvavo steigiant Lietuvos atstovybę Ukrainoje, buvo pirmuoju jos sekretoriumi, Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijos įgaliotiniu Ukrainai, rūpinosi ten buvusiais Lietuvos piliečiais.
1923 m. V. Grubliausko ipėdiniams taip pat atiteko jam priklausęs apie 107 dešimtinių sklypas Tarvainitį kaime, buvęs prorėžiais su kaimo gyventojų žeme. 1925 m. Grubliauskai susitarė su Tarvainių kaimo gyventojais suvienyti šią valdą ir gavo vieną sklypą “Gegžna”, pievas “Paupys” ir “Blausgarda”. Gauta žemė buvo prijungta prie Gylių dvaro. Apie 1997 m. sklype buvusius pastatus Grubliauskai išpardavė, o klėtį ir du tvartus savo ūkį persikėlė pats Julius Grubliauskas. Be to, jis iškirto sodybvietėje buvusius medžius.
Kadangi V. Grubliauskas mirdamas dvarą sūnums padalijo tik žodžiu, nepalikęs testamento, vėliau paveldėtojams kainavo nemažai nervų, kol kad abu broliai Juozas Gediminas ir Julijonas Steponas gali pretenduoti atskiras, savarankiškas dvaro dalis. Mat, vykdant žemės reformą, jiems norėta palikti vieną bendrą neliečiamą žemės normą. Dar 1931 m. paveldėtą žemę broliai pasidalijo atskirais sklypais, tačiau dalybos įteisintos tik 1934 m., kai žemės reformos valdybos nutarimu Julijonui Gediminui, “kaip nepriklausomai nuo kitų valdžiusiam atskirą žemės ūkį”, Gylių vienkiemyje palikta 53 ha 28 arai žemės. Faktiškai Julijonui teko Gylių dvaro ganykla, kurioje jis dar 1933 m. vasarą pasistatė gyvenamąjį namą, kumetyną, svirną, tvartą ir daržinę. Tačiau naujo ūkio kūriino darbai tuo nesibaigė. Išrovęs krūmus, jis 8 ha plote pasodino 156 vaismedžių sodą. Pats Julijonas savo valdą vadino Gylių — Kutininkų ūkiu. Vėliau šalia sodo dar įrengti du vaismedžkį medelynal, daigynas sodui plėsti, o Šešuvies šlaituose pasodino apie 2 ha eglaičkį. Kumečiams šalia kumetyno užveistas atskiras 40 vaismedžių sodas. Kadangi pats Julijonas tarnavo Valstybės kontrolėje revizoriaus padėjėju ir gyveno Kaune, ūkį išnuomojo pusininkui, nors nuo ūkio priežiūros nenusišalino.
Sunkūs išbandymai Julijoną, kaip ir kitus stambesnius žemvaldžius, užgriuvo 1940 m., nes Viduklės valsčiaus žemės ūkio komisija nusprendė jam visiškai nepalikti žemės. 1934 m. dar pasisekė apsiginti, o syki sekėsi kiek blogiau. Vis dėlto Valstybinė žemės ūkio komisija atsižvelgė “tinkamą” prašytojo socialinę kilmę (valstiečių kilmės ir tarnautojas) ir paliko jam 10 ha. Tačiau ši malonė buvo laikina. 1941 m. kovo 31 d. Raseinių apskrities vykdomasis komitetas nutarė nacionalizuoti Juliaus Grubliausko ūki su visu inventoriumi. Posėdžio protokole pateiktos tokios žinios apie ūkį: “turi 4 arklius, 6 karves, ūkyje pats nedirba, kur gyvena — nežinia, šeima — jis pats ir sūnus.”.
1931 m. pasidalijus dvarą atskirais gabalais, Juozui Grubliauskui teko Gylių dvaro centras. Vykdant parceliaciją, 1934 m. ‘Žemės reformos valdybos nutarimu jam palikta 150 ha žemės. Amžininkai prisimena, kad J.Grubliausko ūkis apylinkėje buvo pats tvirčiausias. Samdiniams jis mokėdavo didesnę algą, todėl bernus ir mergas pasirinkdavo pačius stipriausius ir darbščiausius. Dvare plušėdavo 3 — 4 bernai, tiek pat samdytų mergų, kumetis kerdžius ganydavo bandą. Prieš karą buvo isigijęs net motorinę kuliamąją. 1941 m. Raseinių apskrities vykdomasis komitetas nusprendė nacionalizuoti ir Juozo Grubliausko dvarą (122.20 ha; turi 6 arklius ir 18 karvitį; pats ūkyje nedirba, gyvena dvare ir jį administruoja. Šeimos neturi; Viduklėje turi odų dirbtuvę ir du gyvenamuosius namus).